pilningas

1 pìlningas, -a (la. pilnīgs) adj. (1), pil̃ningas (1) 1. žr. 1 pilnas 1: Tas arkliukas geras: pil̃ningą vežimą par tokią pelkę užtraukė Škn. 2. L4 žr. 1 pilnas 3. 3. žr. 1 pilnas 4: Ar žmogus gauna pilningą atmokestį už savo prakaitavimą, ar ne? A1884,219. 4. žr. 1 pilnas 5: Lietuviai ... turi pilningą tiesą reikalauti, kad pavydūnai negaišintų jų eigiją į priešakį A1884,7.

pìlningai adv.: Rugius jau galima pìlningai pjaut Šts.

5. MitI390 žr. 1 pilnas 6: Augąs greit užauga: vis buvo vaikas, o daba jau pil̃ninga mergė Škn. Žinai, jis toks pìlningas vyras Jnš. 6. žr. pilninas: Stiebas pilningas P.